Unikalios istorijos
Ar išdrįstumėte mesti iššūkį sau pačiam? Būti kūribingam iki galo. Pratęsti savo gyvenimo filosofiją iki ryškaus ar mielo, revoliucingo ar architektūriškai monumentalaus įvaizdžio užbaigimo akcento?
Juvelyrikos dirbiniu mes papasakosime Jūsų unikalią istoriją.
Mokytojo ir mokinio draugystė gimė ringe ir prasitęsė į tolimesnį pokalbį apie svarbiausius dalykus per juvelyriką. „Iškart pajutau, savitą Silvijaus žvilgsnį į pasaulį, dėmesį detalėms, kurių dažnai nepastebime. Vilkas – ne tik mano įkurto klubo pavadinimas, bet ir asmeninis ženklas, gyvenime labai gerbiamas gyvūnas,“- apie vilko simbolį pasakoja Muaythai ir Kik bokso treneris Vadim Zelev. Labiausiai žavinčios vilko savybės Vadimui yra ištikimybė ir garbė, o vilko namai - gamta - apskritai padeda susivokti ir prisiminti tai, ką pamirštame skubėdami atlikti nesibaigiančius kasdienius darbus. „Nebemokame sustoti ir įsiklausyti į tą visuomet pilną gyvybės gamtos pasaulį, nors jis visada šalia. Todėl einu į mišką, stoviu jo vidury ir stebiu, kaip iš tikro vyksta gyvenimas, leidžiu jam užpildyti ramybe ir stabilumu savo vidų“, - jautriai dalinasi ne vieną kovotojų kartą užauginęs kovų menų profesionalas.
Silvijus ir Martinėlis&Co juvelyrų komanda užduotį Mokytojo jubiliejui sukurti žiedą su įmonės inicialais interpretavo savaip: „V“ raidę ir vilko siluetą patalpino piršto šonuose, o pačiame žiede atkartojo boksininkų po pirštinėmis vyniojamų bintų siluetą. Juoda čia jungiasi į viena su balta ir per kontrastą atspindi vientisą ir kartu gyvybe verdantį kovotojo-vilko charakterį.
Mano gyenime papuošalai žymi svarbius gyvenimo periodus. „Cushion“ arba pagalvėlės formos deimantą gimtadienio proga gavau iš vyro ir vaikų. Supratau, kad jau jaučiuosi verta ypatingo juvelyrinio dirbinio. Pamačiusi Silvijaus ir komandos sukurtus vestuvinius žiedus, dirbinius iš meteoritų ir sužinojusi, kad jie kurs asmeniškai man, ilgai nesvarsčiau. Būna, susitinki žmogų pirmą kartą, o atrodo, kad pažįsti jį šimtą metų. Pasitikėjau ir labai džiaugiuosi rezultatu. Užsidedu žiedą ne tik per šventes, bet nešioju ir kasdien. Jis tapo mano dalimi. Turbūt nuo dažno nešiojimo dalis žiedo per vasarą oksidavosi. Žinau, kad galėčiau nunešti pataisyti, bet man taip gražu tas kontrastas: deguonies pasendintas meteoritas ir briliantas. Nieko nenoriu keisti, nes mano žiedas gyvas, dabar jis yra toks vienintelis.
Vaikystėje, atsimenu, pievoje ieškodavau tinkamos gėlytės ir iš jos ant piršto sukdavau ir pindavau žieduką. Užsidėdavau tokį „mazgelį“ ir jausdavausi kaip laimingiausia nuotaka pasaulyje. Netrukus po to svajonė išsipildė – kadangi vestuvėms dar buvau per maža, Tėvelis padovanojo pirmą tikrą žiedą su smaragdu ir briliantuku. Dabar stebėdama ant rankos tarp dviejų Saturno žiedų deimanto laužiamą šviesos spindulį prisimenu laimingą savo vaikystę. Darosi šilta ir gera.
Neretai juvelyrikos gaminio istorija prasideda nagingose Silvijaus ir juvelyrų komandos rankose. Tašiau šį kartą jiems teko atsakomybė suvaldyti ir pratęsti istoriją, gimusią tolimiausiame žemės kampelyje ir sujungti juvelyriką ir ritualą. Vieną iš dviejų talismanų iš vyro Vytauto gavusi dovanų Valentina tiki, žmogų saugo ne tik aukščiausios jėgos. „Po medžioklės vietiniai Zimbabvės gyventojai Vytautui atnešė du jo sumedžioto leopardo kauliukus. Šie kauliukai – rudimentiniai, nesurišti su jokia raumenų sistema, o, pasak vietinių, saugo nuo pikto ir neša sėkmę. Man šie pakabukai – tarsi fotografija, užfiksavusi bendrą jaudinantį patyrimą, kelionės ir kartu nueito kelio, vienas kito saugojimo simbolis,“– pasakoja Valentina, tikinti, kad papuošalai pakrauna kaip baterijos. Kartais užtenka juos tiesiog palaikyti rankoje – ir, net jei jie nėra pagaminti iš tauriųjų metalų ar deimantų, prisimeni išgyventas patirtis, emocijas ir gauni jėgų tolimesniam judesiui savo keliu.
“Nežinau, kodėl, bet visada jaučiau stiprų ryšį su gintaru. Papuošalai yra svarbi mano saviraiškos dalis. Mėgstu, kai jie pasakoja visatos istorijas ir šie žiedai man yra saulės ir mėnulio mišinys. Tai, kuo mane vadina ir kuo pati save labiausiai laikau”.
Fotografas Antanas Sutkus ir Silvijus Martinėlis yra vaizdo ir formos bendraminčiai, pritariamai linksintys ganydami akimis po vienas kito kūrybą. Laiką jie gali fiksuoti šviesmečiais ar akimirkomis, o kalbasi per intuiciją, nebūtinai viską išreiškiant žodžias.
Antano žiedas primena fotoaparatą, kuriame SIlvijus stengėsi akimirkos lengvumą suderinti su aukso gyliu, Seymchan meteorito svoriu ir juodų briliantų aštrumu. Pastarieji kalba apie pastabumą, su kuriuo fotografo akis stebi juodai baltą pasaulį. Antanas nemėgsta pigių daiktų, kaip ir iš vaizdo visada intuityviai traukia gyvenimo esenciją, ant amžinybės siūlo užverdamas dar vieną tikrą akimirką. Ją užfiksuoti, pasak fotografo, padeda gebėjimas išlikti nepastebėtam ir nesugriauti gyvenimo.
Kiek papuošalų turi turėti moteris? Neteisingai suformuluotas klausimas. Ypač, jei tai – žiedas, kurio formą pati sugalvojai, o tavo du pirštus apkabina energizuojantis aukso lydinys, sergstintis meteorito svoris ir subtilus juodųjų deimantų lankas. Kaip visada dirbant su Silvijumi, atsiranda ir juoda „vyšnia ant torto“ - juodas neperžvelgiamas kaip pati moters prigimtis perlas, įsitaisęs ant trečio, neplanuoto, bet nepriekaištingai kompoziciją užbaigiančio žiedo. „Ačiū už drąsą eksperimentuoti. Milžiniškas ačiū, kad svajones paverčiate realybe,“ – jau ne pirmu Silvijaus darbu ant savo pirštų gėrisi Dalia Ibelhauptaitė.
Juvelyrinis „antrankis“ drąsiai pasakojantis apie tai, kas svarbu Linui: prisirišimą, ryžtą ir tvirtą pagrindą. Dalyvaudamas apyrankės kūrybiniame procese jis stebėjo, kaip į vientisą stambiosios juvelyrikos dirbinį susijungia juodinto titano, juodinto Seymchan meteorito jėga, kurią užtvirtina juodos brilianto akies spindesys.
„Prisirišu prie daiktų, kurie man patinka. Kurdamas šį meno kūrinį, Silvijus apmąstė viską: nuo mano mėgstamos juodos spalvos ir medžiagų iki kruopščiai apgalvoto užsegimo. Labai gera emocija, kai dienos metu užmetu į ją akį, tikrai pataikė. Pasitikiu Martinėlio fantazija kuriant papuošalus“, - sako Linas.
Žiedas vizionierius, sustingęs judesy ir manifestuojantis unikalumą. Miniatiūrinė skulptūra, keičianti savo formą su kiekvienu posūkio laipsniu. Vienu metu slepianti ir atidengiantis savo akies gelmę ir pasakojanti draugystės bei meilės istoriją.
„Nuo tos akimirkos kai jį pasimatavau, įsimylėjau. Aštrios griežtos linijos ir įspūdinga akmens remtis, tiesiog negali palikti abejingų. Žiedas sukurtas Silvijaus Martinėlio 2021m, štai ką papasakosiu, kaip perduosiu žiedą savo vaikams ir anūkams.“
Art deco stiliaus miniatiūroje užfiksuotas monumentalumas ir tobulas balansas. Akį patraukęs juodasis deimantas, radęs kitą, tobulesnį pavidalą, skulptūriškai užbaigiantį jo tamsią ir paslaptingą prigimtį. Prikeltas gyvenimui naujoje epochoje ir drąsiu dizainu pabrėžiantis šeimininko ryžtą, tvirtumą, valią ir kryptingumą.
“Niekur nemačiau analogiško auksakalio darbo. Pamilau jį, jis tapo mano įvaizdžio dalimi, nenusiimu jo nei svarbiuose susitikimuose, nei sportuodamas, nei grybaudamas.”
Keturi masyvūs juodieji perlai, suradę vienas kitą per vandenynus. Trys gijos, sujungusios trijuose žieduose skirtingus kraštus ir laikmečius: juodieji Taičio perlai, šeimos relikvijos ir savo šeimininkės dešimtmetį laukęs karališko dydžio juodasis perlas, kaip mėnulis, krateriuose inkrustuotas šešiomis deimantų akimis.
“Man visada patiko dideli papuošalai, bet aš niekada neturėjau Tikrų žiedų. Nes didieji mano papuošalai buvo teatriniai, netikri. Menininkas Silvijus Martinėlis pakeitė mano požiūrį į juvelyriką ir tauriuosius metalus, jis leido man suprasti, kad kiekvienam žmogui galima sukurti kažką kas padarys jį laimingą ir kuo jis labai didžiuosis. Silvijaus Martinėlio sukurti žiedai tapo mano talismanu ne tik mylimo vyro Dexter’io Fletcher’io filmo “Rocketman” premjeroje: jie yra teatrališki, cool ir labai sexy ir keliauja su manimi po pasaulį bei turi savo atskirą istoriją.
Fotografas Visvaldas Morkevičius
Iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus ir dinamiškus fotografo Visvaldo Morkevičiaus portretus į vieną albumą apjungia individualumo tema. Jautriose ir įsiklausančiose fotosesijose žmogus atpažįsta save - dar nematytą, bet visada jaustą, per šviesos ir šešėlio, spalvos ir sustabdyto sekundėje judesio žaismą.
„Pažinimas – viena didžiausių gyvenimo dovanų, kurios dėka su kiekvienu nauju patyrimu nuspalviname po lopinėlį nepažinaus mus supančio pasaulio žemėlapio. Kaip gamta geibsta be saulės šviesos, taip ir šypsena akyse blunka be šio potyrio, todėl norisi ieškoti, būti atviram, neapsiribojant tik vienu požiūrio tašku.
Fotografuojant portretą, yra daugybė galimybių atspindėti vieną ir tą patį žmogų. Būti objektyviu - neįmanoma, todėl dažnai galima įžvelgti fotografo atspindį nuotraukoje. Mėginu atsiduoti situacijai su fotografuojamuoju, sekti jo diktuojamą ritmą, improvizuoti kartu ir pakviesti eksperimentuoti ieškant bendrų skambesių, taip kamerą paversdamas įrašymo įrenginiu, bendrai atliekamame jazz'e.“
